Į viršų
      • Nuo liepos 18 d. Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje veiks Vidmanto Petraičio simbolinės tapybos paroda. Daugiau apie renginius

  • VTEM Image Show
  • VTEM Image Show
  • VTEM Image Show

Jie gyveno šalia mūsų

Tautiniu ir religiniu pagrindu sukurtų bendrijų atsiradimą Jurbarke, kaip ir visoje Lietuvoje, lėmė istoriniai įvykiai: karai, valstybių padalijimai, revoliucijos, okupacijos ir kt.
Jurbarko kraštas šimtmečiais ribojosi su Rusija ir Prūsija. Be abejonės šios valstybės ilgą laiką darė Jurbarke nemenką politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką. Čia šaknis buvo įleidusios net 4 religinės konfesijos: katalikų, evangelikų, stačiatikių bei žydų.


ŽYDŲ BENDRUOMENĖ JURBARKE


Jurbarko pakraštyje, važiuojant Kauno link, senosiose žydų kapinėse, išlikę antkapiai byloja apie greta mūsų gyvenusius tokius pačius, tačiau vis tiek kitokios kultūros žmones. 
Manoma, kad Lietuvos žydų istorija pradedama fiksuoti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją – žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo Kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kahalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. 1507 m. LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis patvirtino šią privilegiją. Manoma, kad XIV a. pab. LDK gyveno apie 6 tūkstančiai žydų. 
Jurbarko žydų bendruomenės istorija minima jau nuo XV amžiaus 1642 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko žydams LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė privilegiją naudotis visomis piliečių teisėmis: laisvai gyventi mieste, pirkti ir statytis namus, turėti sinagogą ir kapines, gaminti degtinę ir alų, turėti parduotuves.
Žydai Jurbarke, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, suformavo savotišką gyvenimo erdvę. Jie daugiausia tarpusavyje bendravo jidiš kalba, dažniausiai tuokėsi su bendratikiais. Visa tai ugdė tam tikrą uždarumą. Lietuviams daugelis žydų papročių atrodė keisti, svetimi, netgi sukeliantys pašaipą. Tačiau Jurbarko žydai gražiai sugyveno su lietuviais – kartu dirbo, o uždarius žydų mokyklą, vaikai mokėsi kartu. Žydai krautuvininkai pasitikėjo lietuviais ir dažnai prekes duodavo skolon. Žydai buvo įtraukti ir į Jurbarko miesto valdymą. 1918 m. Jurbarko miesto taryboje buvo 13 žydų, 15 lietuvių, 4 vokiečiai ir 1 rusas.
Šalia žydų medikų, advokatų, verslininkų, nemaža dalis jų dirbo paprastą fizinį darbą: buvo krovikai, vežikai, stikliai..., tačiau žemės nedirbo, nes dar caro laikais žydams buvo uždrausta gyventi kaime.
1786 metais žydai Jurbarke pastatė puošnią medinę sinagogą, o 1867 metais buvo pastatyta mūrinė, žieminė, šildoma sinagoga. Ji buvo skirta ne tik žydų pamaldoms, bet ir Toros studijavimui. Čia vykdavo žydų bendruomenės susirinkimai.
Ypatingą vietą Jurbarko miestelio gyvenime užėmė parkas, įkurtas prie žydų mokyklos, vadintas „Tel Avivu“. Parke veikė bufetas „Riklerinė“ (pavadinimas nuo savininko pavardės). Parke vyko įvairios šventės, sporto varžybos, o žiemomis veikė čiuožykla.
Jurbarke gyveno ne vienas žydas verslininkas: G. Freibergui priklausė malūnas, lentpjūvė, elektrinė, o J. Goldė turėjo keletą autobusų ir sunkvežimių. Buvo Jurbarke žydų garlaivių, baidokų savininkų.
Kauno gatvėje veikė daug parduotuvių, urmo sandėlių, bankų, advokatų kontorų ir vaistinių. Jų savininkai buvo žydų tautybės jurbarkiečiai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Jurbarke sudarė 42 procentus gyventojų. Šiandien žydų bendruomenės nebėra. 1941 m. per du mėnesius ji buvo sunaikinta. Apie tai byloja šalia žydų kapinių įrengtas memorialas Holokausto aukoms atminti.

 

EVANGELIKŲ-LIUTERONŲ BENDRUOMENĖ JURBARKE


Pirmuosius žingsnius Lietuvoje liuteronybė žengė jau 1523 m., t.y. pačiame reformacijos judėjimo Europoje įkarštyje. Veikiai susiformavo liuteroniškų parapijų tinklas. Pirmosios liuteronų bendruomenės suvienijo įvairių tautybių išpažinėjus, bet iš pradžių dauguma sudarė vokiečiai miestiečiai (nors buvo ir didikų bei valstiečių). Vėliau, dėl evangelikų-liuteronų tikybos pagrindų, visi gyventojai, tame tarpe ir lietuviai, buvo vadinami prūsais arba vokiečiais.
Evangelikai-liuteronai Jurbarke gyveno nuo seno. Jurbarko evangelikų-liuteronų parapija buvo įkurta 1851 m., nors jos pėdsakų aptinkama daug anksčiau. Tais pačiais metais buvo pastatyti ir mediniai maldos namai su atskira varpine. Jurbarke pirmoji evangelikų-liuteronų bažnyčia atidaryta 1851 m.
1880 m. buvo pastatyti nauji maldos namai, kuriuose galėjo melstis 500 maldininkų. 1900 m. šalia jos pastatytas mūrinis klebonijos pastatas. Pamaldas čia laikė ir parapiją aptarnavo kunigai ir kantoriai iš Tauragės, Šakių, Tilžės, Viešvilės, Smalininkų, Garliavos, Kretingos.
Po antrojo pasaulinio karo, 1948 m. į Sibirą ištrėmus septynis metus Jurbarke parapijai vadovavusį kunigą Jurgį Gavėnią, prasidėjo parapijos irimas.
1952 m. uždaryta bažnyčia paversta sandėliu, po kiek laiko perstatyta į gyvenamąjį namą. Parapijos namuose veikė milicijos skyrius. Buvo sunaikinti švediški vargonai, varpai.
Dalis bendruomenės narių ištremta į Sibirą. Likę ar grįžę iš tremties melstis rinkdavosi bendruomenės narių namuose ar kitose parapijose (Skirsnemunėje Žvynių km., Tauragėje).
1988 m. Jurbarke evangelikų-liuteronų bendruomenė prisikėlė naujam gyvenimui – jai grąžinti visi anksčiau priklausę pastatai, išskyrus perstatytą bažnyčios pastatą.
Šiuo metu Jurbarką puošia nauja evangelikų-liuteronų bažnyčia, iškilusi Vokietijos ir lietuvių tikinčiųjų aukų dėka. Parapijai vadovauja tauragiškis kunigas Mindaugas Kairys.