Bišpilis ir Bišpiliukai
Vieni iš labiausiai matomų objektų Jurbarke, rodantys bei menantys ankstyvąjį apgyvendinimą dabartinio miesto apylinkėse ir kovas su kryžiuočiais, yra Jurbarko piliakalnis, vad. Bišpiliu, bei Kalnėnuose esanti kryžiuočių piliavietė, vad. Bišpiliukai.
Ant Bišpilio piliakalnio yra lokalizuojama Kolainių pilis, kurią 1290 m. pavasarį nuo kryžiuočių puolimo gynė Surmino vadovaujami lietuviai. Tačiau neužilgo pilis buvo apleista, o 1291 m. vasarį kryžiuočiai ją sudegino.
Piliakalnio aplinkoje lokalizuojama ir to paties laikotarpio gyvenvietė, kurią galima sieti ir su pirmuoju tankesniu apgyvendinimu Jurbarke. Didelę žalą gyvenvietei padarė sovietmečiu besiplečiantis miestas, kuomet į rytus nuo piliakalnio buvo statomi kolektyviniai sodai bei mokykla su jai priklausančiu stadionu.
Yra žinių, jog piliakalnio aplinkoje kasinėjo ir Jurbarką valdę Vasilčikovai, minima, jog be degėsių ir puodų šukių buvo rasta to meto ginkluotės fragmentų, kitų buities daiktų, minimas ir sidabro monetų lydinys (?). Tolimesnis šių radinių likimas nežinomas, tikėtina, jog didžioji jų dalis atsidūrė Rusijoje, o labai nedidelė dalis radinių atsirado ir dabar yra saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.
Ant Kalnėnuose esančių Bišpiliukų lokalizuojama kryžiuočių pastatyta Georgenburgo pilis, kai kas Jurbarko miesto pavadinimą kildina būtent iš kryžiuočių pilies pavadinimo.
Georgenburgo pilis pastatyta 1343 m., ją 1382 m. bandė paimti didysis kunigaikštis Kęstutis, tačiau nesėkmingai. Pilį 1384 m. sunaikino Vytautas, tačiau 1387 m. vėl buvo atstatyta. Po antro sunaikinimo 1403 m. ji nebebuvo atstatinėjama.
Nemažai žalos piliavietei padarė Nemunas bei visais laikotarpiais ją kasinėję vietiniai gyventojai. Sovietmečiu, kuomet buvo planuojama statyti Jurbarko hidroelektrinę, piliavietę tyrinėjo archeologė Rimutė Rimantienė, konstatuota, jog archeologinę vertę turintį paminklą reikėtų saugoti. Šiandien Bišpiliukai yra vienas iš Jurbarko rajono istorijos traukos centrų.
Jurbarkas XV – XVI a.
Jurbarkas nuo XV a. pirmosios pusės tapo svarbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio gyvenviete, priklausiusia valdovo domenui Žemaitijoje. Nusistovėjus santykiams su Vokiečių ordinu, ši teritorija buvo valdoma per valdovo paskirtus pareigūnus – tijūnus, laikytojus ir seniūnus. Jurbarko dvaras ir valsčius ilgą laiką buvo glaudžiai susiję su Žemaičių seniūnija, tačiau valdovas išlaikė esmines administracines ir ekonomines galias.
XVI a. pradžioje, intensyvių karų su Maskva metu, valdovai pradėjo įkeisti savo domeno valdas didikams, siekdami gauti lėšų karinėms reikmėms. 1502 m. Jurbarko valda buvo įkeista Jonui Sapiegai, tačiau kasdienė administracija mažai keitėsi, nes vietos pareigūnai liko tie patys. Vėliau Jurbarkas perėjo Kęsgailų giminės žinion, o 1530 m. valsčius grįžo į Jogailaičių rankas ir tapo valdovišku.
Tais pačiais metais Žygimantas Senasis Jurbarko valsčių padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai. Ji galėjo savarankiškai tvarkyti valdą, skirti vietinius pareigūnus ir vykdyti aktyvią ekonominę politiką. Bonos valdymo laikotarpiu buvo atliekamos Jurbarko valsčiaus ribų ir girios revizijos, stiprinama valdovo kontrolė, ribojamos vietinių pareigūnų savivalės ir tikslinamos pajamų surinkimo taisyklės. Jurbarkas buvo vertinamas kaip strategiškai svarbi miškinga pasienio teritorija.
1540 m. Jurbarkas dokumentuose jau vadinamas miestu. Tais metais buvo įsteigta Jurbarko muitinė, tapusi svarbia tarptautinės prekybos grandimi. Per Jurbarką buvo nukreipti pagrindiniai prekybos keliai į Prūsiją, o miestelyje leista rengti turgus ir muges. Muitinės veikla, ypač Bonos Sforcos iniciatyva, tapo reikšmingu valdovo pajamų šaltiniu ir prisidėjo prie miestelio augimo.
1611 m. Jurbarkui buvo suteikta Magdeburgo teisė, kuri įtvirtino miesto savivaldą ir pakėlė jį į aukštesnę teisinę kategoriją. Nors savivalda vėliau buvo apribota ir 1775 m. panaikinta, miestas išliko svarbus prekybos ir administracijos centras. 1792 m. Jurbarko miesto teisės buvo atnaujintos. Visą aptariamą laikotarpį Jurbarkas išliko reikšminga valdovo domeno dalimi, glaudžiai susijusia su Lietuvos didžiųjų kunigaikštienių ir karalienių valdymu bei valstybės ekonominiais interesais.
Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje (1944-1953)
Kęstučio apygarda
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Tūkstančiai lietuvių nesutiko susitaikyti su nepriklausomybės praradimu ir prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo judėjimo, o pasipriešinime dalyvavę partizanai kartais buvo vadinami „miško broliais“. Vienas iš svarbiausių šio pasipriešinimo regionų Lietuvoje buvo Kęstučio apygarda, veikusi Vakarų Lietuvoje nuo 1946 iki 1953 metų.
1946 m. rugsėjo 12 d. įkurta apygarda koordinavo partizanų veiklą Jurbarko, Tauragės ir Raseinių apylinkėse. Pirmasis jos vadas buvo Juozas Kasperavičius-Visvydas, po jo žūties 1947 m. iki 1953 m. vadovavo kiti vadai. Kęstučio apygarda savo egzistavimo metu organizavo ginkluotą pasipriešinimą bei žvalgybos operacijas prieš sovietines represines struktūras (NKVD-MGB), organizavo pogrindinės spaudos leidimą, rengė laikraštį „Laisvės varpas“.
Partizanai veikė mažomis, judriomis grupėmis, gyveno bunkeriuose ir slėptuvėse ar glaudėsi pas vietinius gyventojus, kentė sunkias sąlygas, nepriteklių ir nuolatinį pavojų. Vietiniai civiliai, vadinami rėmėjais, atliko svarbų vaidmenį, teikdami maistą, vaistus, ryšį ir prieglobstį, dažnai rizikuodami savo gyvybe ar tremtimi.
Sovietų režimas reagavo žiauriomis represijomis ir propaganda, partizanus vadindamas „banditais“ ir „liaudies priešais“. NKVD agentai įsiskverbė į pasipriešinimo judėjimą, suorganizavo fiktyvias partizanų grupes ir skleidė dezinformaciją, siekdami diskredituoti kovotojus.
Nepaisant gniuždančios sovietinės sistemos jėgos, partizanų dvasia tapo nacionalinės sąžinės ir moralinio pasipriešinimo simboliu. Jų auka įkvėpė vėlesnes kartas siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras toliau tiria partizaninio karo istoriją, ieško rezistentų palaikų ir pagerbia žuvusius kovotojus memorialais ir parodomis. Kęstutis apygarda yra drąsos, tikėjimo ir nesulaužomos laisvės valios liudijimas.
Jurbarko bažnyčios ir parapijos istorija
Dėl Jurbarko bažnyčios įsteigimo metų istorikai iki galo nesutaria. Motiejus Valančius savo knygoje „Žemaičių vyskupystė“, nežinia kuo besiremdamas, teigia, kad Jurbarke bažnyčia buvo pastatyta vyskupo Mikalojaus Dziezgavyčios rūpesčiu jau 1430 m. Tuo metu visoje Žemaičių vyskupystėje buvo vos dvylika parapijų, o jurbarkiečiams artimiausia buvo Veliuonos bažnyčia. Todėl Valančius teigia, kad tuometė Jurbarko bažnytėlė buvo pavesta Veliuonos klebono globai. Nors bažnyčios, tikėtina, būta ir anksčiau, pirmieji patikimi šaltiniai Jurbarko bažnyčią mini 1545–1555 m., o ją mieste įkūrė ir fundacijomis aprūpino karalienė Bona Sforza, tuo metu valdžiusi Jurbarką.
Naujai įkurta Jurbarko bažnyčia XVI a. susidūrė su nemažomis finansinėmis problemomis. Jurbarko vikaras, palyginti su Žagarės, Kaltinėnų ar Raseinių vikarais, gaudavo gana kuklią – vos 4 kapų grašių – algą. Karalienė Bona, gavusi žinią, kad „Jurbarko klebonas Martynas Hermanavyčia neturi kuo misti“, Jurbarko bažnyčiai padovanojo kaimą su visais valstiečiais, vadinamą Stružiais. 1593 m. Zigmanto Vazos laiške Jurbarko seniūnijos laikytojui Demetrui Chaleckiui pastarajam liepiama grąžinti Jurbarko klebonui Jokūbui Verekundui Stražių kaimą. Galima spręsti, kad seniūnas buvo kaimą užgrobęs, tačiau duomenų, ar situacija vėliau pasikeitė, nėra. 1596 m. Zigmanto Vazos žmona karalienė Ona tam pačiam klebonui paskyrė Žindaičių kaimą, nes „Jurbarko klebonija yra tokia skurdi, kad klebonas su vikaru negali turėti tinkamo išlaikymo“.
1582–1593 m. Jurbarko klebonu buvo garsus lenkų kilmės istorikas Motiejus Strijkovskis, išleidęs veikalą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, kuris tapo pirmąja spausdinta Lietuvos istorija, turinčia ir komentarų lietuvių kalba. Vis dėlto Tarkvinijaus Pekulos vizitacijos akte teigiama, kad Motiejus Strijkovskis rezidavo Varniuose, o Jurbarke lankėsi retai. Plintant reformacijai, katalikai 1593–1596 m. buvo netekę bažnyčios, o jau 1603 m. arba ją atgavo, arba pasistatė naują. Tai padarė kunigas Jokūbas Verekundas, perėmęs parapiją iš Motiejaus Strijkovskio. XVII–XVIII a. tiek Lietuvai, tiek Jurbarkui buvo itin sudėtingi. Švedijos, Prūsijos ir Maskvos kariuomenėms sudeginus Jurbarką, nukentėjo ir bažnyčia. Ji buvo atstatoma tiek 1660 m., tiek 1737 m.
Nuo 1833 m. Jurbarko klebonu paskirtas Mykolas Kervelis. Pastarasis 1858 m., per Žolinės atlaidus atlaikęs pamaldas, kreipėsi į parapijiečius, ragindamas išsižadėti degtinės vartojimo. Tokią iniciatyvą, skatinančią gyventi blaiviai, netrukus perėmė Gaurės, Skirsnemunės, Tauragės, Vilkijos ir kitų parapijų klebonai. 1860 m. Motiejui Valančiui keliaujant iš Kauno į Varnius ir užsukus į Jurbarką, vyskupas labai nudžiugo išgirdęs čia puoselėjamas blaivybės idėjas. Tai jį paskatino grįžus į Varnius imtis blaivybės sąjūdžio kūrimo. Mykolas Kervelis itin rūpinosi ir lietuvių švietimu gimtąja kalba. Jis džiaugėsi, kad parapijoje retas žmogus nemokėjo skaityti. Spaudos draudimo laikotarpiu prie nelegalios spaudos lotyniškais rašmenimis gabenimo iš Prūsijos prisidėjo ir Jurbarko klebonai Mykolas Kervelis, Kazimieras Marcinkevičius bei vikaras Jurgis Rožanskas. Būtent kunigui Kazimierui Marcinkevičiui ir vikarui Antanui Kizniui teko didžiausias darbas renkant lėšas ir statant dabartinę Jurbarko bažnyčią.
XX a. pradžioje Jurbarkui itin reikėjo naujos bažnyčios. Parapija turėjo daugiau kaip šešis tūkstančius tikinčiųjų, o senoji medinė bažnytėlė buvo ankšta ir nebeatitiko bendruomenės poreikių. Naujosios bažnyčios statyba vyko 1901–1907 m. ir kainavo apie 40 000 rublių (tais laikais mokytojo metinis atlyginimas siekė apie 300 rublių). Prie bažnyčios statybų finansiškai prisidėjo tiek kunigaikščiai Vasilčikovai, tiek vietiniai parapijiečiai bei jų giminės iš Amerikos. Į naująją bažnyčią iš senosios buvo perkelti altoriai, tačiau jie nederėjo prie naujos erdvės. Bažnyčią 1907 m. spalio 27 d. (pagal senąjį kalendorių – spalio 14 d.) konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. Į bokštą buvo įkeltas į JAV emigravusių jurbarkiečių dovanotas varpas.
1918 m. klebono Pranciškaus Stakausko rūpesčiu Jurbarke įsteigta „Saulės“ progimnazija – dabartinės Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos pirmtakė. Šis klebonas buvo ir pirmasis savanorių būrio organizatorius Jurbarke. 1924–1940 m. Jurbarko klebonu buvo Juozas Bikinas. Jis buvo Lietuvos Seimo narys, garsus visuomenininkas ir spaudos bendradarbis. Redagavo „Vienybę“, dienraštį „Laisvė“, bendradarbiavo įvairiuose katalikiškos ir tautininkų krypties leidiniuose. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai jam buvo suteiktas kanauninko titulas.
1940 m. liepos 7 d. gaisras sunaikino pietinę miesto dalį. Ugnis neaplenkė ir bažnyčios – išdegė jos vidus, buvo sunaikintos medinės konstrukcijos, sugriuvo stogas ir bokštai. Pirmuosius bažnyčios atstatymo darbus organizavo klebonas Anatolijus Stanevičius. Praėjus metams, buvo uždengtas bažnyčios stogas, suremontuotas ir išdekoruotas vidus, sudėtos grindys, atstatyti altoriai, klausyklos ir sakykla. Bažnyčią papuošė dailininko Prano Mikutaičio paveikslai „Paskutinė vakarienė“, „Šv. Pranciškus“, „Šv. Teresė“, „Šv. Agota“ ir kiti. Didžiajame altoriuje buvo pastatytos skulptoriaus Vinco Grybo sukurtų Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo skulptūrų atliejos, o kairėje bažnyčios pusėje – kryžius su Nukryžiuotuoju. Medžio drožėjas Pranciškus Puišys bažnyčiai padovanojo tautiniais motyvais išdrožinėtus kryželius ir pulpitus. Dailininkas Jurgis Virbickas medinėmis skulptūrėlėmis papuošė altorius ir sakyklą, nutapė paveikslus „Šv. Kazimieras“, „Kristus dalija Komuniją“ bei sukūrė „Betliejų“.
Stalinizmo metais Jurbarko parapija, kaip ir visa Lietuvos Katalikų Bažnyčia, patyrė itin didelius persekiojimus, represijas ir pastoracinės veiklos suvaržymus. Vis dėlto 1968 m. klebonu pradėjo dirbti Mykolas Buožius, kuris, įveikdamas valdžios institucijų daromas kliūtis ir finansinius sunkumus, ėmėsi kapitališkai tvarkyti bažnyčios vidų ir aplinką. Aplink bažnyčios šventorių buvo pastatyta mūrinė tvora, šventoriuje iškilo Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui skirtas kryžius. Taip pat buvo pastatytos buitinės patalpos ir skalbykla. 1977–1982 m. Jurbarko parapijos altaristu buvo žymus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanų kapelionas ir tremtinys Algirdas Mocius.
1992-ieji tapo Jurbarko parapijos dvasinio atgimimo metais. Klebonas Antanas Slavinskas ir vikaras Robertas Gedvydas Skrinskas, padedami parapijiečių ir užsienyje gyvenančių kraštiečių, atstatė Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios bokštus. 1993 m. birželio 13 d., per Šv. Antano atlaidus, bažnyčios bokštus pašventino vyskupas Vladislovas Michelevičius.
Žydų bendruomenė Jurbarke
Jurbarko pakraštyje, važiuojant Kauno link, senosiose žydų kapinėse, išlikę antkapiai byloja apie greta mūsų gyvenusius tokius pačius, tačiau vis tiek kitokios kultūros žmones. Manoma, kad Lietuvos žydų istorija pradedama fiksuoti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją – žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo Kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kahalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. 1507 m. LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis patvirtino šią privilegiją. Manoma, kad XIV a. pab. LDK gyveno apie 6 tūkstančiai žydų.
Jurbarko žydų bendruomenės istorija minima jau nuo XV amžiaus 1642 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko žydams LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė privilegiją naudotis visomis piliečių teisėmis: laisvai gyventi mieste, pirkti ir statytis namus, turėti sinagogą ir kapines, gaminti degtinę ir alų, turėti parduotuves.
Žydai Jurbarke, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, suformavo savotišką gyvenimo erdvę. Jie daugiausia tarpusavyje bendravo jidiš kalba, dažniausiai tuokėsi su bendratikiais. Visa tai ugdė tam tikrą uždarumą. Lietuviams daugelis žydų papročių atrodė keisti, svetimi, netgi sukeliantys pašaipą. Tačiau Jurbarko žydai gražiai sugyveno su lietuviais – kartu dirbo, o uždarius žydų mokyklą, vaikai mokėsi kartu. Žydai krautuvininkai pasitikėjo lietuviais ir dažnai prekes duodavo skolon. Žydai buvo įtraukti ir į Jurbarko miesto valdymą. 1918 m. Jurbarko miesto taryboje buvo 13 žydų, 15 lietuvių, 4 vokiečiai ir 1 rusas.
Šalia žydų medikų, advokatų, verslininkų, nemaža dalis jų dirbo paprastą fizinį darbą: buvo krovikai, vežikai, stikliai…, tačiau žemės nedirbo, nes dar caro laikais žydams buvo uždrausta gyventi kaime.
1786 metais žydai Jurbarke pastatė puošnią medinę sinagogą, o 1867 metais buvo pastatyta mūrinė, žieminė, šildoma sinagoga. Ji buvo skirta ne tik žydų pamaldoms, bet ir Toros studijavimui. Čia vykdavo žydų bendruomenės susirinkimai.
Ypatingą vietą Jurbarko miestelio gyvenime užėmė parkas, įkurtas prie žydų mokyklos, vadintas „Tel Avivu“. Parke veikė bufetas „Riklerinė“ (pavadinimas nuo savininko pavardės). Parke vyko įvairios šventės, sporto varžybos, o žiemomis veikė čiuožykla.
Jurbarke gyveno ne vienas žydas verslininkas: G. Freibergui priklausė malūnas, lentpjūvė, elektrinė, o J. Goldė turėjo keletą autobusų ir sunkvežimių. Buvo Jurbarke žydų garlaivių, baidokų savininkų. Kauno gatvėje veikė daug parduotuvių, urmo sandėlių, bankų, advokatų kontorų ir vaistinių. Jų savininkai buvo žydų tautybės jurbarkiečiai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Jurbarke sudarė 42 procentus gyventojų. Šiandien žydų bendruomenės nebėra. 1941 m. per du mėnesius ji buvo sunaikinta. Apie tai byloja šalia žydų kapinių įrengtas memorialas Holokausto aukoms atminti.
