Sausio 13-oji Lietuvai – ypatinga diena. Tai Laisvės gynėjų atminimo diena, kai prisimename drąsą, vienybę ir tylų, bet tvirtą pasiryžimą ginti savo valstybę. Simboliška, kad būtent šią dieną, 1873 metų sausio 13-ąją, Jurbarko krašte gimė Juozas Gudavičius – žmogus, kuris Lietuvą gynė ne ginklu, o muzika.
Juozas Gudavičius – viena ryškiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos muzikinio gyvenimo asmenybių, kurios veikla neatsiejama nuo tautinio atgimimo, valstybės kūrimosi ir dvasinės Lietuvos stiprinimo. Gimęs 1873 metų sausio 13 dieną Skliausčių kaime, Jurbarko krašte, jis nuo pat jaunystės augo aplinkoje, kurioje formavosi ne tik meilė muzikai, bet ir sąmoningas lietuviškas tapatumas.
Savo muzikinį kelią pradėjęs kaip vargonininkas, vėliau studijavęs Varšuvos muzikos institute, Juozas Gudavičius įgijo profesionalų muzikinį išsilavinimą, kurį galėjo sėkmingai panaudoti tarptautinėje aplinkoje. Tačiau jis pasirinko grįžti į Lietuvą ir dirbti čia – ten, kur labiausiai reikėjo išprususių, patriotiškai nusiteikusių žmonių. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas tarnauti savo tautai.
Ypatinga vieta Juozo Gudavičiaus gyvenime tenka Jurbarko kraštui. Čia, Skliausčiuose, Varlaukyje, Eržvilke, jis ne tik vargonininkavo, bet ir telkė žmones bendrai muzikinei veiklai. Jis steigė pirmuosius lietuviškus chorus, mokė jaunimą dainuoti ir giedoti lietuviškai, organizavo koncertus, gegužines, pučiamųjų orkestrus. Tuo metu, kai lietuviška kultūra dar tik skynėsi kelią į viešąją erdvę, tokia veikla buvo ne tik kultūrinė, bet ir pilietinė.
1919 metais jis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu ir įkūrė pirmąjį Lietuvos kariuomenės orkestrą bei chorą, tapdamas pirmuoju Lietuvos kariuomenės kapelmeisteriu. Jaunai valstybei, kovojusiai dėl išlikimo, tokia muzikinė veikla buvo itin svarbi – muzika stiprino karių dvasią, vienijo bendruomenę, kūrė valstybingumo simbolius.
Gudavičius aktyviai dalyvavo dainų švenčių judėjime, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, kūrė giesmes, maršus, chorinius ir instrumentinius kūrinius. Jo kūryboje ryškus romantizmas, melodingumas ir gilus ryšys su lietuvių folkloru. Bene žinomiausia jo daina „Kur giria žaliuoja“ tapo neatsiejama Lietuvos dainų švenčių repertuaro dalimi ir iki šiol simbolizuoja meilę gimtajam kraštui.
Svarbu pabrėžti, kad Juozo Gudavičiaus nuopelnai neapsiribojo kūryba. Jis buvo pedagogas, organizatorius, bendruomenių telkėjas. Visur, kur gyveno ir dirbo – nuo Jurbarko krašto iki Panevėžio, Tauragės ar Klaipėdos – jis paliko ryškų muzikinį pėdsaką. Jo ugdyti choristai, vargonininkai ir kapelmeisteriai tęsė pradėtą darbą, perduodami jį kitoms kartoms.
Juozas Gudavičius buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais – tai liudija valstybės pripažinimą už jo indėlį Lietuvai. Tačiau bene svarbiausias jo palikimas – gyva atmintis, skambanti jo muzikoje, chorų balsuose ir bendruomenėse, kurias jis telkė.
Sausio 13-ąją, Juozo Gudavičiaus gimimo dieną, jo gimtinės vietoje įvyko atminimo paminėjimas. Renginio metu skambėjo Juozo Gudavičiaus kurtos dainos, buvo prisimintas jo kūrybinis ir visuomeninis indėlis į Lietuvos muzikinę kultūrą bei Jurbarko krašto kultūrinį gyvenimą. Šis minėjimas tapo prasmingu istorijos ir gyvosios atminties liudijimu, atskleidžiančiu Juozo Gudavičiaus asmenybės ir kūrybos reikšmę formuojant kultūrinį ir dvasinį regiono tapatumą.
Minėdami Juozo Gudavičiaus gyvenimą ir veiklą Sausio 13-ąją, aiškiai matome prasmingą simbolinį ryšį: tai buvo žmogus, kuris savo darbu stiprino Lietuvą iš vidaus. Lygiai taip pat, kaip 1991-ųjų sausį Lietuva buvo ginama dvasios stiprybe, vienybe ir tikėjimu, Juozas Gudavičius visą gyvenimą kūrė tą dvasinį pamatą, be kurio neįmanoma nei laisvė, nei valstybė.
