Jurbarkas XV – XVI a.
Jurbarkas nuo XV a. pirmosios pusės tapo svarbia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio gyvenviete, priklausiusia valdovo domenui Žemaitijoje. Nusistovėjus santykiams su Vokiečių ordinu, ši teritorija buvo valdoma per valdovo paskirtus pareigūnus – tijūnus, laikytojus ir seniūnus. Jurbarko dvaras ir valsčius ilgą laiką buvo glaudžiai susiję su Žemaičių seniūnija, tačiau valdovas išlaikė esmines administracines ir ekonomines galias.
XVI a. pradžioje, intensyvių karų su Maskva metu, valdovai pradėjo įkeisti savo domeno valdas didikams, siekdami gauti lėšų karinėms reikmėms. 1502 m. Jurbarko valda buvo įkeista Jonui Sapiegai, tačiau kasdienė administracija mažai keitėsi, nes vietos pareigūnai liko tie patys. Vėliau Jurbarkas perėjo Kęsgailų giminės žinion, o 1530 m. valsčius grįžo į Jogailaičių rankas ir tapo valdovišku.
Tais pačiais metais Žygimantas Senasis Jurbarko valsčių padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai. Ji galėjo savarankiškai tvarkyti valdą, skirti vietinius pareigūnus ir vykdyti aktyvią ekonominę politiką. Bonos valdymo laikotarpiu buvo atliekamos Jurbarko valsčiaus ribų ir girios revizijos, stiprinama valdovo kontrolė, ribojamos vietinių pareigūnų savivalės ir tikslinamos pajamų surinkimo taisyklės. Jurbarkas buvo vertinamas kaip strategiškai svarbi miškinga pasienio teritorija.
1540 m. Jurbarkas dokumentuose jau vadinamas miestu. Tais metais buvo įsteigta Jurbarko muitinė, tapusi svarbia tarptautinės prekybos grandimi. Per Jurbarką buvo nukreipti pagrindiniai prekybos keliai į Prūsiją, o miestelyje leista rengti turgus ir muges. Muitinės veikla, ypač Bonos Sforcos iniciatyva, tapo reikšmingu valdovo pajamų šaltiniu ir prisidėjo prie miestelio augimo.
1611 m. Jurbarkui buvo suteikta Magdeburgo teisė, kuri įtvirtino miesto savivaldą ir pakėlė jį į aukštesnę teisinę kategoriją. Nors savivalda vėliau buvo apribota ir 1775 m. panaikinta, miestas išliko svarbus prekybos ir administracijos centras. 1792 m. Jurbarko miesto teisės buvo atnaujintos. Visą aptariamą laikotarpį Jurbarkas išliko reikšminga valdovo domeno dalimi, glaudžiai susijusia su Lietuvos didžiųjų kunigaikštienių ir karalienių valdymu bei valstybės ekonominiais interesais.
Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje (1944-1953)
Kęstučio apygarda
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Tūkstančiai lietuvių nesutiko susitaikyti su nepriklausomybės praradimu ir prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo judėjimo, o pasipriešinime dalyvavę partizanai kartais buvo vadinami „miško broliais“. Vienas iš svarbiausių šio pasipriešinimo regionų Lietuvoje buvo Kęstučio apygarda, veikusi Vakarų Lietuvoje nuo 1946 iki 1953 metų.
1946 m. rugsėjo 12 d. įkurta apygarda koordinavo partizanų veiklą Jurbarko, Tauragės ir Raseinių apylinkėse. Pirmasis jos vadas buvo Juozas Kasperavičius-Visvydas, po jo žūties 1947 m. iki 1953 m. vadovavo kiti vadai. Kęstučio apygarda savo egzistavimo metu organizavo ginkluotą pasipriešinimą bei žvalgybos operacijas prieš sovietines represines struktūras (NKVD-MGB), organizavo pogrindinės spaudos leidimą, rengė laikraštį „Laisvės varpas“.
Partizanai veikė mažomis, judriomis grupėmis, gyveno bunkeriuose ir slėptuvėse ar glaudėsi pas vietinius gyventojus, kentė sunkias sąlygas, nepriteklių ir nuolatinį pavojų. Vietiniai civiliai, vadinami rėmėjais, atliko svarbų vaidmenį, teikdami maistą, vaistus, ryšį ir prieglobstį, dažnai rizikuodami savo gyvybe ar tremtimi.
Sovietų režimas reagavo žiauriomis represijomis ir propaganda, partizanus vadindamas „banditais“ ir „liaudies priešais“. NKVD agentai įsiskverbė į pasipriešinimo judėjimą, suorganizavo fiktyvias partizanų grupes ir skleidė dezinformaciją, siekdami diskredituoti kovotojus.
Nepaisant gniuždančios sovietinės sistemos jėgos, partizanų dvasia tapo nacionalinės sąžinės ir moralinio pasipriešinimo simboliu. Jų auka įkvėpė vėlesnes kartas siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras toliau tiria partizaninio karo istoriją, ieško rezistentų palaikų ir pagerbia žuvusius kovotojus memorialais ir parodomis. Kęstutis apygarda yra drąsos, tikėjimo ir nesulaužomos laisvės valios liudijimas.
Žydų bendruomenė Jurbarke
Jurbarko pakraštyje, važiuojant Kauno link, senosiose žydų kapinėse, išlikę antkapiai byloja apie greta mūsų gyvenusius tokius pačius, tačiau vis tiek kitokios kultūros žmones. Manoma, kad Lietuvos žydų istorija pradedama fiksuoti nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų. 1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją – žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo Kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kahalais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir teisinius reikalus. 1507 m. LDK kunigaikštis Žygimantas Senasis patvirtino šią privilegiją. Manoma, kad XIV a. pab. LDK gyveno apie 6 tūkstančiai žydų.
Jurbarko žydų bendruomenės istorija minima jau nuo XV amžiaus 1642 m. rugsėjo 9 d. Jurbarko žydams LDK kunigaikštis Vladislovas Vaza suteikė privilegiją naudotis visomis piliečių teisėmis: laisvai gyventi mieste, pirkti ir statytis namus, turėti sinagogą ir kapines, gaminti degtinę ir alų, turėti parduotuves.
Žydai Jurbarke, kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, suformavo savotišką gyvenimo erdvę. Jie daugiausia tarpusavyje bendravo jidiš kalba, dažniausiai tuokėsi su bendratikiais. Visa tai ugdė tam tikrą uždarumą. Lietuviams daugelis žydų papročių atrodė keisti, svetimi, netgi sukeliantys pašaipą. Tačiau Jurbarko žydai gražiai sugyveno su lietuviais – kartu dirbo, o uždarius žydų mokyklą, vaikai mokėsi kartu. Žydai krautuvininkai pasitikėjo lietuviais ir dažnai prekes duodavo skolon. Žydai buvo įtraukti ir į Jurbarko miesto valdymą. 1918 m. Jurbarko miesto taryboje buvo 13 žydų, 15 lietuvių, 4 vokiečiai ir 1 rusas.
Šalia žydų medikų, advokatų, verslininkų, nemaža dalis jų dirbo paprastą fizinį darbą: buvo krovikai, vežikai, stikliai…, tačiau žemės nedirbo, nes dar caro laikais žydams buvo uždrausta gyventi kaime.
1786 metais žydai Jurbarke pastatė puošnią medinę sinagogą, o 1867 metais buvo pastatyta mūrinė, žieminė, šildoma sinagoga. Ji buvo skirta ne tik žydų pamaldoms, bet ir Toros studijavimui. Čia vykdavo žydų bendruomenės susirinkimai.
Ypatingą vietą Jurbarko miestelio gyvenime užėmė parkas, įkurtas prie žydų mokyklos, vadintas „Tel Avivu“. Parke veikė bufetas „Riklerinė“ (pavadinimas nuo savininko pavardės). Parke vyko įvairios šventės, sporto varžybos, o žiemomis veikė čiuožykla.
Jurbarke gyveno ne vienas žydas verslininkas: G. Freibergui priklausė malūnas, lentpjūvė, elektrinė, o J. Goldė turėjo keletą autobusų ir sunkvežimių. Buvo Jurbarke žydų garlaivių, baidokų savininkų. Kauno gatvėje veikė daug parduotuvių, urmo sandėlių, bankų, advokatų kontorų ir vaistinių. Jų savininkai buvo žydų tautybės jurbarkiečiai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai Jurbarke sudarė 42 procentus gyventojų. Šiandien žydų bendruomenės nebėra. 1941 m. per du mėnesius ji buvo sunaikinta. Apie tai byloja šalia žydų kapinių įrengtas memorialas Holokausto aukoms atminti.
