Kalėdinių švenčių laukimas

Kalėdinių švenčių laukimas

Adventas ir kalėdinių švenčių laukimas atkeliavo ir į Jurbarko krašto muziejų. Kol kas nesigirdi lankytojų žingsnių (karantinas), tačiau muziejininkai dirba kitus savo įprastus darbus: rašo projektus, tvarko eksponatus, skaitmenina ir, aišku, puošia muziejų, su viltimi..., kad dar šiais metais jo grožiu pasidžiaugs ir lankytojai.

Kviečiame pasidairyti į ramybe, susikaupimu bei spindesiu dvelkiančias dvaro erdves.

Prakartėlių paroda muziejuje – tai muziejaus fonduose saugomi eksponatai, kurie per šį adventą puoš ir šildys mūsų muziejaus židinio salę.

PRAKARTĖLĖ: ISTORIŠKUMAS, SIMBOLIKA IR PRASMĖ

Prakartėlė –pusiau liturginis šventų Kalėdų elementas, ji atvaizduoja pirmąjį Išganytojo atėjimą. Žodis „prakartėlė“ atitinka lotynišką praesaepe, reiškianti „aptverti“, „aptvaras gyvuliams“ ir perkeltine prasme –„ėdžios“. Prakartėlėje pasitelkiami išraiškingi, vaizduojamieji ir vaidybiniai menai: jai būdingos kilnojamos figūros, dažniausiai sudėliotos tam tikra tvarka scenoje. Prakartėlė yra trimatis atvaizdavimas, kuriam būdingas laikinumas. Ji nėra nuolatinė, tačiau yra ir kulto objektas, o tai reiškia, kad ji skirta maldai. Prakartėlė susijusi ir su meno pasauliu. Ji yra ir liturginės, ir meninės prigimties, todėl šių dviejų aspektų nereikėtų atskirti. Prakartėlė negali būti supaprastinama tik iki meno dirbinio, tapti menu dėl meno. Tačiau ji neturėtų būti ir vien tik sauso tikėjimo išraiška, be jokio meninio atspalvio ir gyvumo. Prakartėlėje menas paklūsta tikėjimui, kad geriau jį išreikštų. Jei evangeliniai pasakojimai skaitomi, tai į prakartėlę žiūrima. O vaizdiniai įstringa mintyse ir širdyje daug labiau nei žodžiai! Gimimo scenos pavaizdavimas.. Manoma, kad prakartėlė yra grynai itališkas išradimas, ji ypač pranciškoniška ir atsirado 1223 metų Šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, kai Šv. Pranciškus vienoje oloje surengė šventą „gyvą“ Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą. Pirmąjį istorijoje. Pirmieji Jėzaus gimimo atvaizdavimai, daugiausia piešiniai katakombose ar reljefai iš II ir III amžiaus, atitinka prakartėlės sąvoką. Jie vaizduoja sceną, kurioje Kūdikis yra šildomas asilo ir jaučio, be kitų figūrų. Pradedant šia scena, nuo IV amžiaus ir vėliau (prisimenant, kad šv. Kalėdų šventė nustatyta 354 m.), ypač bizantiškoje kultūroje, vystosi vaizdavimas, pabrėžiantis gimimo „realizmą“, tai yra tikrą Jėzaus žmogiškumą, pagrindinį vaidmenį suteikiant Dievo Motinai. Šis turtingas ir įspūdingas modelis jau turi visus tipinius elementus, kuriuos rasime ir vėliau: olą, kūdikį ėdžiose, asilą ir jautį, Mariją, Juozapą, piemenis, išminčius, angelus, žvaigždę. Puikiausia šio modelio išraiška yra Gimimo ikona, kurią vėliau ima vaizduoti freskose, taip pat viduramžių, renesanso, baroko ir moderniajame mene.

Pirmosios mažo formato statulėlės atsiranda XVI a. pradžioje, kai prakartėlės pradėjo išeiti iš bažnyčių ir ateiti į namus. XVI a. ypač dėl kai kurių šventųjų duoto impulso (pavyzdžiui Šv. Gaetano iš Thiene) prakartėlės plačiai paplinta tikinčiųjų namuose, taip išeidamos iš bažnyčių, vienuolynų ir konventų rato. XVII a. Italijoje iškyla trys dideli gamybos ir prakartėlės tradicijų centrai: Bolonija, Genuja ir Neapolis. Ypač Neapolyje prakartėlė randa gerą dirvą vystyti savo ypatingą stilių, pasiekusį mus iki šių dienų. Prakartėlė naudoja simbolių kalbą, stengdamasi meniniu būdu išreikšti gilesnį turinį. Tačiau ji yra ne tik simbolis, bet ir bendruomeninis reiškinys. Ji gimsta, kaip tikinčios bendruomenės, Bažnyčios, tikėjimo išraiška. Prakartėlė yra pastatoma visai tikinčiųjų bendruomenei, kuri, artėdama prie prakartėlės, lengviau išgyvena Kristaus gimimo įvykį, iš kurio ji ir kilusi. Prakartėlė yra bendruomenės išraiška. Ją gaminant dalyvauja beveik visa bendruomenė, ar tai būtų šeima, ar parapija, ar prakartėlių gamintojų asociacija. Prakartėlių paroda muziejuje – tai muziejaus fonduose saugomi eksponatai, kurie per šį adventą puoš ir šildys mūsų muziejaus Židinio salę.

 


Spausdinti   El. paštas