J. Baranauskienė gimė 1927 metais Kampiniuose, Šakių rajone. Iš tėvo paveldėjusi sumanumą, išradingumą ir smalsumą, išmoko daug ir įvairių žemės ūkio darbų. 1947 m. Julija su tėvais sovietinių okupantų buvo ištremta į Sibirą – Tiumenės sritį. Negalėdama susitaikyti su tremtinės dalia ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis, po metų ji pabėgo atgal į Lietuvą, bet okupantų valdžia ją sučiupo ir vėl ištrėmė į Sibirą. Tremtyje teko gyventi net iki 1960 metų, ten sukūrė šeimą, augino du sūnus. Grįžusi į Lietuvą su šeima apsigyveno Šakiuose, pradėjo dirbti buitiniame kombinate, stengėsi ir rūpinosi, kad šeimai tėvynėje būtų gera gyventi ir nieko netrūktų. Deja, gražioms svajoms buvo nelemta išsipildyti. Po poros metų dešimtmečio sūnaus tragiška žūtis pakeitė šios moters gyvenimą ir svajones. Ieškodama gyvenimo prasmės ir nusiraminimo, ji pradėjo gaminti paminklus, tašyti akmenį. Nors šis darbas moters rankoms buvo labai sunkus ir alinantis, kūryba teikė sielai ramybę ir paguodą. Sukūrusi ir pagaminusi keliolika skulptūrų ir antkapinių paminklų pasijuto išsekusi, sušlubavo sveikata. Reikėjo keisti darbą.

J. Baranauskienė persikėlė gyventi į Jurbarką. Čia susidomėjo medžio darbais ir drožyba, pradėjo dirbti kryžius bei stogastulpius. Nors ir šis darbas nebuvo iš lengvųjų, reikalavo daug fizinės jėgos ir kantrybės, meniškos sielos Julijai buvo mielas ir įdomus. Dar ir šiandien jos sukurti paminklai, skulptūros ir stogastulpiai tebestovi ir mieste, ir sodybose, o Jurbarko kapinėse memorialas tremtiniams ir skulptūra „Negimusiam kūdikiui“ puikiai įprasmina šios menininkės talentą ir kūrybinę brandą.