


J. Baranauskienė gimė 1927 metais Kampiniuose, Šakių rajone. Iš tėvo paveldėjusi sumanumą, išradingumą ir smalsumą, išmoko daug ir įvairių žemės ūkio darbų. 1947 m. Julija su tėvais sovietinių okupantų buvo ištremta į Sibirą – Tiumenės sritį. Negalėdama susitaikyti su tremtinės dalia ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis, po metų ji pabėgo atgal į Lietuvą, bet okupantų valdžia ją sučiupo ir vėl ištrėmė į Sibirą. Tremtyje teko gyventi net iki 1960 metų, ten sukūrė šeimą, augino du sūnus. Grįžusi į Lietuvą su šeima apsigyveno Šakiuose, pradėjo dirbti buitiniame kombinate, stengėsi ir rūpinosi, kad šeimai tėvynėje būtų gera gyventi ir nieko netrūktų. Deja, gražioms svajoms buvo nelemta išsipildyti. Po poros metų dešimtmečio sūnaus tragiška žūtis pakeitė šios moters gyvenimą ir svajones. Ieškodama gyvenimo prasmės ir nusiraminimo, ji pradėjo gaminti paminklus, tašyti akmenį. Nors šis darbas moters rankoms buvo labai sunkus ir alinantis, kūryba teikė sielai ramybę ir paguodą. Sukūrusi ir pagaminusi keliolika skulptūrų ir antkapinių paminklų pasijuto išsekusi, sušlubavo sveikata. Reikėjo keisti darbą.
J. Baranauskienė persikėlė gyventi į Jurbarką. Čia susidomėjo medžio darbais ir drožyba, pradėjo dirbti kryžius bei stogastulpius. Nors ir šis darbas nebuvo iš lengvųjų, reikalavo daug fizinės jėgos ir kantrybės, meniškos sielos Julijai buvo mielas ir įdomus. Dar ir šiandien jos sukurti paminklai, skulptūros ir stogastulpiai tebestovi ir mieste, ir sodybose, o Jurbarko kapinėse memorialas tremtiniams ir skulptūra „Negimusiam kūdikiui“ puikiai įprasmina šios menininkės talentą ir kūrybinę brandą.
Jurbarko krašto muziejus kviečia iš arčiau susipažinti su muziejuje saugomais išskirtiniais, svarbiais ir įdomiais daiktais, menančiais mūsų krašto ir šalies istoriją. Kiekvieną savaitę pristatysime po eksponatą, papasakosime, kokia jo istorija, o galbūt ko nors paklausime ir Jūsų :)
Šiandien Jums pristatome vaikišką vežimėlį. Jis galėjo būti naudojamas apie 1950 m. Muštas ruda oda, korpusas metalinis, sėdimoji dalis įrengta ant 6 spyruoklių. Šonai mediniai, rudi, puošti metalinių 3 vynuogių ornamentais.
SAVAITĖS EKSPONATAS
Jurbarko krašto muziejus kviečia iš arčiau susipažinti su muziejuje saugomais išskirtiniais, svarbiais ir įdomiais daiktais, menančiais mūsų krašto ir šalies istoriją. Kiekvieną savaitę pristatysime po eksponatą, papasakosime, kokia jo istorija, o galbūt ko nors paklausime ir Jūsų :)
Šiandien Jums pristatome lyginimo aparatą. Jis sudarytas iš korpuso, volo ir sukamojo metalinio rato. Korpuso dalys pagamintos iš medžio, sukamasis mechanizmas – iš metalo. Šiuo aparatu daugiausiai lygino rankšluosčius ir patalynę, leisdami audeklą pro volus kelis kartus. Lyginama medžiaga turėjo būti neperdžiūvusi. Šis lyginimo aparatas pirmiausiai pradėtas naudoti Vakarų Europoje, vėliau atkeliavo į Mažąją Lietuvą. Klausimas Jums: kokiu vienu žodžiu buvo vadinamas šis lyginimo aparatas?
Kasmet trečiąjį gegužės ketvirtadienį ukrainiečiai mini Vyšyvankos dieną. Vyšyvanka – liaudiškais raštais siuvinėti marškiniai. Nors šiais raštais marginti marškiniai matomi ir kituose slaviškuose kraštuose, ukrainietiška vyšyvanka išsiskiria savitomis siuvinėjimo ypatybėmis. Kiekvienas raštas pasakoja šeimos ar regiono istoriją. Ant marškinių išsiuvinėti geometriniai raštai yra vertinami kaip simboliniai amuletai, kurie sutelkia ir suteikia jėgų, taip reikalingų kovoje už laisvę bei padeda išgyventi bet kokioje situacijoje.
Šiais metais gegužės 19-ąją Vyšyvankos diena minima visame pasaulyje, pagerbiant su Rusijos karine agresija kovojančios Ukrainos tradicijas ir solidarizuojantis su Lietuvoje gyvenančia ukrainiečių bendruomene, kurios gausi dalis – karo pabėgėliai.
Jurbarko krašto muziejus jungiasi prie Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės globojamos solidarumo su Ukraina iniciatyvos „Vyshyvanka: vienybė težydi“ ir kviečia susipažinti su autentiškomis vyšyvankomis. Apžiūrėti vyšyvankas galite iki gegužės 23 d. Jurbarko krašto muziejaus antrame aukšte.