Kiekvienais metais rugsėjo mėnesį Lietuvoje ir visoje Europoje minimos Europos paveldo dienos, kuriomis siekiama supažindinti su kultūros paveldu, parodyti tai, kas paprastai yra visuomenei neprieinama, aktualizuojant vienokią ar kitokią kultūros paveldo sritį. Labiausiai tikimasi šia programa sudominti moksleivius ir paskatinti juos domėtis tiek savo šalies kultūra, istorija, tiek ir kitų Europos šalių kultūros paveldu. Europoje šios dienos pradėto rengti 1991 metais, Lietuva prisijungė 1994-aisiais. Kiekvienais metais Europos paveldo dienos siejamos su vis kita tema, šių metų tema – tvarus paveldas. Šimtmečius šalia mūsų esantis paveldas – pats geriausias tvarumo pavyzdys, įkvepiantis mokytis iš jo, ypač šiais laikais, kai perteklinis vartojimas jau kelia grėsmę Žemei, sukelia grėsmingų klimato kaitos padarinių.

Kviečiame Jurbarko rajono tautodailininkus, liaudies meno meistrus ir visus kūrybingus žmones dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“

Rugsėjo 17 d. nuo 10 iki 13 val. kviečiame į Judumo savaitės akciją „Judėkime kartu“. Parodykime, kad Jurbarkas juda ir keliaukime po Jurbarko miestą pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku. Startas – Jurbarko Dvaro parkas. Kelionę po Jurbarką pradėsime mankšta. Jurbarko sporto centras sudarys galimybę pasiplaukioti baidarėmis, o norintys trasą įveikti dviračiais, galės jais pasinaudoti visiškai nemokamai. Prie Jurbarko krašto muziejaus, lauko erdvėje, bus galima išbandyti edukacinius užsiėmimus, o mažieji galės linksmai praleisti laiką. „Skateparke“ apie saugų eismą primins Jurbarko bendruomenės pareigūnė. Jurbarko kultūros centras prie Bišpilio sukvies piliakalnio legendų personažus, kurie kiekvieno praeinančio paprašys atlikti neįtikėtinas užduotis. Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos punkte galėsite pasitikrinti kelių eismo taisykles, išbandyti interaktyvų žaidimą, o mažieji turės galimybę parodyti kūrybiškumą. Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukoje lauks Jurbarko kapitonai, kurie pasitiks ir papasakos apie čia plaukiojančius laivus ir laivelius bei atsakys į dominančius klausimus. Aplankius visus punktus ir įveikus visą trasą, finiše lauks atminimo dovanėlės ir karštas maistas! Kad nepritrūktume atminimų dovanėlių, kviečiame registruotis: https://forms.gle/i7RYWvkVHKFYVZb2A.

Jurbarko krašto muziejuje lankėsi Klaipėdos universiteto ir Vilniaus dailės akademijos mokslo darbuotojas Tomas Rimkus. Buvo prašoma mokslo darbuotojui dr. Tomui Rimkui leisti tirti muziejaus fonduose saugomą, Girdžių apylinkėse iškastą rago dirbinį - fotografuoti ir imti mėginius AMS 14C datavimui (iki 0,5-1 g). Tyrimai reikalingi vykdant Lietuvos mokslo tarybos projektą „Vakarų Lietuvos akmens amžiaus kaulo ir rago dirbiniai: technologija ir chronologija’’. Vykdomas mokslo projektas apie akmens amžiaus kaulo ir rago dirbinius Vakarų Lietuvoje. Muziejaus fonduose saugomas raginis kirvelis sudomino mokslininkus. Mėginiai paimti, lauksime tyrimų rezultatų.

Paroda veiks prie Jurbarko krašto muziejaus nuo rugpjūčio 23 d. iki rugsėjo 1 d.

Lidija Meškaitytė gimė 1926 m. gruodžio 30 d. Antšvenčių kaime, netoli Smalininkų. Jos vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, kur į lygumų kraštovaizdį gražiai įaugę miškai, kur ramiai Nemuno link teka Šventosios upelis, o netoliese tyvuliuoja Pašvenčio ežerėlis. Nenumaldomas mergaitės noras pažinti pasaulį skatino ją stropiai mokytis, daug skaityti, pačiai lavintis.

Deja, prasidėjus karui, Lidija buvo priversta palikti mokyklą, neilgai trukus, teko apleisti ir gimtinę. Kartu su kitomis Klaipėdos krašto šeimomis 1944 m. rudenį Meškaičiai buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Karui baigiantis, Lidija su tėvais grįžo į Lietuvą, traukiniu atvyko į Kauną. Čia juos ištiko skaudi nelaimė, nulėmusi tolimesnį būsimosios dailininkės gyvenimą – naktį kilusios audros metu ant miegančių Meškaičių užvirto apdegusi stoties mūro siena. Iš šeimos daugiausia nukentėjusi Lidija jau nebegalėjo grįžti į gimtuosius Antšvenčius savomis kojomis. Ji buvo atvežta į karo apniokotus namus kaip sunkus ligonis, kuriam jau visam laikui atimta galimybė gyventi taip, kaip gyvena kiti. Ji užsidarė giliai savyje, slėpdama nuo kitų savąjį skausmą ir negalią.